Atvykome į oro uostą labai anksti - 5:30. Žmonių nedaug, tad ir eilių, kurių tikėjomės, visiškai nebuvo. Be to, teko palaukti dar pusvalandį, kol prasidėjo skrydžio registracija. Užsiregistravus ir pridavus bagažą atėjo metalo detektoriaus eilė. Viskas buvo gerai, išskyrus tai, kad vos kelnes nenusmuko, nes reikėjo nusisegti diržus. Na, bet mums tai gerai baigėsi, nes vienas vaikinas - sunkiai suderinamas medicinos studijas bandžiusio įkirsti vyruko ir dreduoto metalisto mišinys - net po kelnaičių ėjo :) Po to laukė 10-ieji vartai, per kuriuos turėjo įleisti į lėktuvą. Tiesa, tai šiek tiek užtruko, nes lėktuvo skrydis buvo nukeltas pusvalandžiui.
Kai pagaliau įleido į lėktuvą, visi tikėjosi, kad tuoj ir pradėsime kilti. Iš pradžių lėktuvą plovė, nes jis Lietuvoje tikrai ne po stogu nakvojo. Po to tikriausiai laukė kol nudžius vanduo :) O jeigu rimtai, tai laukėme kurį laiką. Mes, žinoma, kaip paklusnūs keleiviai, jau prieš lipant į lėktuvą išjungėme mobiliuosius telefonus, tai šiek tiek praradome laiko nuovoką. Laukėme, laukėme... pranešė, kad dėl blogų oro sąlygų, kurios įtakojo pakilimo tako tinkamumą skrydžiui, neskrisime dar puvalandį. Po to sekė dar vienas pranešimas, kad neva dėl blogų oro sąlygų Maskvoje dar negalėsime pakilti nuo 1h iki 1,5h. Kodėl Maskvoje? Na, neva dėl to, kad lėktuvai dėl blogų oro sąlygų Maskvoje negali pakilti iš Hurgados ir tai trukdo mūsų lėktuvui nusileisti Hurgadoje. Laimė, kad nereikėjo laukti 1,5h ir pagaliau pradėjome kilti.
Pakilimas buvo įspūdingas. Greitis nerealus. Taip greitai dar nebuvome važiavę, nes prieš pat pakylant taip paspaudė gazą, kad net išsižiojome :) Labai smagus jausmas. Tiesa, išsižioti teko nori to ar ne, nes ausis šiek tiek užgulė. Lėktuve sėdėjome prie lango, tai tik sustiprino mūsų pirmo skrydžio įspūdžius.
Štai kaip atrodė lėktuvo sparnas tik įlipus į lėktuvą, nuplovus lėktuvą ir jau skrendant:
Labai gražiai atrodo kalnų viršūnės, kyšančios iš debesų:
Šioje nuotraukoje Antalija (temperatūra: -55°C; aukštis: 10500 metrų; greitis: 820km/h):
O čia debesys, kurie dažniausiai matomi iš apačios. Reikia pripažinti, kad labai įspūdingai atrodo ir iš kitos pusės:
Nusileidžiant visi čiulpėme po saldainį. Rasytei tikriausiai nė nereikėjo to saldainio, bet Rimvydas kaip reikiant kratėsi, kad tik susivienodintų slėgiai iš "atšoktų" ausys. Tik kad nei saldainis, nei kratymasis nepadėjo. Teko iškęsti tą neitin didelį malonumą. Kol Rimvydas vadavosi nuo kurtumo (nes nusileidžiant jau sunkiai normalų kalbėjimą buvo galima girdėti), Rasytė fotografavo Egipto iš oro vaizdelius:
Apie tolesnius nuotykius po skrydžio pratęsime kitą kartą.
Štai dar pora nuotraukėlių...
Vaizdelis iš mūsų kambario balkono:
O štai ir mes savo kambarėlyje:
